Tai buvo didelio dvasinio pakilimo metas- antrasis Žalgirio mūšis.
Iš Vilniaus važiavome į Kauną, pas Močiutę. Ji, kūrusi Vasario 16-osios Lietuvą, išgyvenusi du pasaulinius karus, labai troško, kad būtų atstatyta Lietuvos nepriklausomybė. Plevėsuojančiomis trispalvėmis, Vyčiu ir Gedimino stulpų vėliavomis, džiūgaujančių, laisvų, drąsių žmonių jūroje, spėjo pasidžiaugti ir mano Bočius – Lietuvos partizanas, “Katalikų kronikos” platintojas, gydytojas, bitininkas.
Taigi, atvykę, visi skubėjome į Šilainiuose Baltijos kelio dalyvių laukiančius autobusus-kledarus, kaip ir visa sovietinė sistema. Jautėme pareigą dar kartą išreikšti tvirtą asmeninę valią tiems, kurie taip nenorėjo jos girdėti – M.Gorbačiovui ir “Perestroikos” draugams.
Važiavome sausakimšame autobuse. Stovėjome, dainavome, visi kalbėjome apie tuoj įvyksiantį unikalų žmonijos istorijoje įvykį ir jo neginčijamą reikšmę: Baltijos kelią – žmonių grandinę, nusidrieksiančią per tris valstybes (šalia stovint svetimai, priešiškai, iki dantų ginkluotai kariuomenei)! Kartu su mumis važiavo nesibaigiančios kolonos autobusų, automobilių…
Pagaliau atvykome! Širdis daužėsi, gniaužė kvapą, bėgo šiurpuliukai… Visi su trispalvėm, gėlių puokštėm tekini per lauką bėgome link jau besibūriuojančių plente netoli Ukmergės. Liko nedaug…kelios minutės ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautos susikibs rankomis į vieną Meilės Tėvynei, Laisvės grandinę…