Lietuviai nuo seno troško būti laisvi, kadangi į Lietuvą tiesėsi daug grobuoniškų didžiųjų valstybių. Tai buvo perduodama ir senelių pasakojimais. Mano tėvelis buvo savanoris kovoje už laisvę, tad laisvės troškimas mums, vaikams, buvo gražus pavyzdys ir tiesiog įaugo į mūsų širdis, į mūsų kraują. Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonės troško laisvės ir Baltijos kelias kaip tik ir patvirtino tą teiginį, kad laisvė yra pati didžiausia vertybė, todėl Baltijos keliui savotiškai buvo ruošiamasi, daug kas kalbėjo, daug kas pasiryžę buvom, važiavom ir seni, ir jauni. To jausmo, kurį patyrėme stovėdami Baltijos kelyje, jokiais žodžiais, net pačiais gražiausiais, negaliu apsakyti. Stovėjome susikibę rankomis greta žmonių, atvykusių iš įvairių vietų. Baltijos kelias nusitęsė taip toli, kad, tarsi, sujungė lietuvių, latvių, estų širdžių plakimą. Jos plakė vienu ritmu ir to jausmo niekada negalima pamiršti. Baltijos kelio minėjimas, tarsi, vėl atgaivino jausmus, tuos išgyvenimus ir tiesiog skatino pasiryžti būti kitokiais. Būtų labai gerai, kad atgaivintų ne tik paprastų žmonių, bet ir tų, kurie aukščiau yra, mintis, jausmus, skirtus Lietuvai, jos laisvei. Baltijos kelyje mes savo širdimi, o ne lūpomis kalbėjome apie laisvės troškimą, o šiandien poeto žodžiais galime džiaugtis: „ Kaip gera, kad esi gyva ir laisva šakelė rūtų – Lietuva“.
Mes stovėjome už Ukmergės. Dabar ten yra Kėdainių krašto žmonių pastatytas kryžius. Šio jubiliejaus proga ten visi rinkosi ir pasakojo prisiminimus. Laukėme kažko nepaprasto, kažko tai šventiško. Vienas vėliavėles mažutes pirkome, kitas gaminom patys. Mūsų vaikai, Rimvydas ir Giedrutė, buvo nedideli. Pasiimdami kartu mes savo vaikus savotiškai įkvėpėme jausti šventę, laukti kažko nepaprasto. Kelionė, be abejo, irgi buvo įdomi, nors ir su tam tikromis kliūtimis. Pravažiavus Ukmergę, kur pamatėme, kad abiejose pusėse stovi išsirikiavę žmonės – vieni tiesiog ilgiausiomis juostomis – mūsų mašina užgeso ir nežinojome, ką daryti. Bet buvom pasiryžę važiuoti ten, kur stovėjo kėdainiečiai. Nesvarbu, kad į mus žiūrėjo šimto žmonių akys, ir vaikai, ir mes stūmėme tą savo mašiną, nes negalėjome likti kažkur pakelėj, nepasiekti savo tikslo, o tikrai norėjome dalyvauti tame tikrajame Baltijos kelyje ir įrodyti savo buvimu ir sau, kad iš tiesų mes turime branginti laisvę, turime siekti jos. Ir šiandien, kada gretimose valstybėse sudėtinga situacija, gresia pavojus, džiugu, kad lietuviai, tarsi, prisimindami Baltijos kelio sužadintą vienybės, brolybės jausmą, stengiasi padėti ir Ukrainai. Be abejo, susimąsto apie tai, o kas gali atsitikti ateityje Lietuvai?
Didžiausią įspūdį Baltijos kelyje paliko žmonių jaudulys. Visų veiduose buvo šypsena, visų nepaprastas gerumas. Be abejo, buvo įspūdingas ir lėktuvo pasirodymas, ir lietuviškos dainos, bet svarbiausia – tai tas širdies virpesys, jausmas… Ir atrodė, kad gyvenime nėra blogio, vien tik gėris, nuoširdumas, jautrumas, pasiryžimas. Aplink mačiau vien besišypsančius žmonių veidus, laimingus, atrodo, pamiršusius bet kokias negandas, bet kokį vargą. Matėme žmonių akyse ryžtą siekti kažko kilnaus, kažko gražaus. Mašinos papuoštos, žmonės pasipuošę, visur trispalvės – vienur mažesnės, kitur didesnės. Net ir maži vaikiukai, ir tie, galbūt, net nesuprasdami tikrosios prasmės, laikė suspaudę savo mažose rankutėse vėliavėles, žiūrėjo į tėvų veidus, šypsojosi kaip ir kiti žmonės. Buvo laimingi. Po to dar, po susijungimo rankomis, savo vietoje susitelkę dar ilgokai pabuvome ir dainavome „Lietuva brangi“, kitas patriotines dainas. Grįžome labai vėlai.
Prisimindama Baltijos kelią aš jaudinuosi ir jaučiuosi taip, kaip jaučiausi tada. Jaučiu, kad Baltijos kelias taip įsiskverbė į žmonių širdis. Ne tik į mano, bet ir kitų. Savotiškai mes tą jaudulį, Baltijos kelio dvasią perdavėme ir perduodame vieni kitiems: savo vaikams, kartų kartoms. Ir būtų gera, kad Baltijos kelio dvasią ne tik šventės proga, bet ir kiekvieną dieną jaustume, ir ne tik gražiais žodžiais išsakytume tą jaudulį, tuos įspūdžius, bet kad savo darbais įrodytume, kad iš tiesų Baltijos kelio prasmė buvo gili, yra ir bus, nes ji vienija ne tik šeimas, kartų kartas, bet ir kaimynines mūsų valstybes Latviją, Estiją. O ta vienybė taip pat yra labai labai svarbi. Svarbi kiekvieno gyvenime, svarbi sudėtingu laikotarpiu, svarbi ne tik tada, kai žmogus yra laimingas, bet ir tada, kada gresia pavojus, nes skatina ne tik kalbėti apie laisvę, bet ir savo darbais, gerais darbais siekti stiprinti tėvynės laisvę, ją branginti ir tą jausmą perduoti kitiems. Dirbdama gimnazijoje iš tiesų stengiausi savo darbais, kraštotyrine veikla mokinius įtraukti į tą veiklą ir džiaugiuosi, kad jie dalyvavo konkursuose, kovų už Lietuvos laisvę prisiminimų rinkime. Moksleivių darbai buvo įvertinti prizinėmis vietomis. Jaučiu, kad tai, tarsi, Baltijos kelio tęsinys kasdienybėje, darbuose, ir manau, kad mokiniai, kai kurie pasirinkę mokytojo kelią, pasklidę po Lietuvą, taip pat liks ištikimi tėvynės laisvės, Baltijos kelio idealams ir juos ateityje įprasmins savo darbais.