1989 m. rugpjūčio 23 dieną man buvo 23 metai. Su šeimos nariais: mama, vyru, anyta – aptarėme, ar dalyvausime, nusprendėme dalyvauti, nes tai buvo patriotinis jausmas, kaip tada galėjome nedalyvauti?! Stovėjome kažkur už Ukmergės. Apie Baltijos kelią sužinojau iš spaudos, be abejo, ir visa aplinka kalbėjo apie tai: kaimynai, bendradarbiai. Taigi, išpaišėme mašiną užrašu, dar lyg ir metus užrašėme. Žmonių buvo užtektinai, stovėjo įvairaus amžiaus žmonės, pastatų aplink nebuvo, nes stovėjome laukuose. Oras buvo geras, saulėta. Nuvykome ten savo mašina – raudonu “žiguliu”. Pakeliui ji sugedo, nes lėtai reikėjo važiuoti, buvo reguliuojamas eismas, tačiau, kai užgeso, kiti padėjo mums stumti mašiną. Susikibę rankomis stovėjome ilgai. Net neatsimenu, kiek laiko, tarsi, laikas būtų sustojęs. Buvo geras jausmas, gal net kiek graudu, išspaudžiau ašarą. Tai buvo jaudinanti ir teigiamai sukrečianti akimirka. Jaučiausi, kaip prisidėjusi prie vienybės stiprinimo. Didžiausią įspūdį Baltijos kelyje paliko praskrendantis lėktuvas, kuris mėtė gėles. Taip pat žmonių masė. Su malonumu ir dabar atsimenu, ir visuomet atsiminsiu tą dieną kaip itin svarbią Lietuvai. Mus visus telkė vienybė.